Justinas Dementavičius, IX laida, 2000 m.

Socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

• TSPMI baigė bakalauro (2004 m.) ir magistro (2006 m.; lyginamosios politikos programa) studijas.
• 2012 m. TSPMI apgynė disertaciją „Valstybės sampratos raida Lietuvoje: modernios lietuviškos politinės minties ištakos ir genezė“.
• Parašė monografiją „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“.

Manau, kad kiekviena sėkmės istorija susideda iš dviejų dėmenų – to, kaip tave mato kiti, ir to, kas esi bei kaip jautiesi nepaisant žvilgsnių. Pirmuoju atveju (tuo, kas turbūt labiausiai įdomu jums) sėkmė yra santykinis dalykas. Retas taps turtingas kaip Billas Gatesas ar bent Adomas Mockus, įtakingas kaip Angela Merkel ar bent Dalia Grybauskaitė, žinomas kaip Bobas Dylanas ar bent Andrius Tapinas. Nors dauguma turbūt nebus priversti kęsti bado, prievartinio darbo, tapti visų užmirštais ir niekinamais. Tad visi, greičiausiai, esame sėkmės vidutiniokai. Tokiu matau ir save. Tiesiog įstojau ten, kur norėjau, į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (VU TSPMI), kuriame vėliau baigiau ir magistratūros studijas. Turėjau galimybę dirbti pagal specialybę Strateginių studijų centre ir gilintis į Lietuvos ir užsienio politikos tendencijas. Pavyko įstoti į doktorantūrą VU TSPMI, apsiginti daktaro disertaciją ir pasišvęsti moksliniam darbui. Parašyti knygą apie Lietuvos politinę mintį ir tapti docentu. Dirbti su protingais ir ambicin­gais žmonėmis, kitais dėstytojais, studentais ir politikais. Prisidėti prie įdomių prasmingų inicia­ty­vų, pavyzdžiui, Valstybės pažinimo centro prie Lietuvos Respublikos prezidentūros. Mąstyti, kalbėti ir rašyti apie man rūpimus dalykus. Tiek tos sėkmės. Nors ir sėkme tai vadintina tik tiek, kiek joje yra atsitiktinumo. Pavyzdžiui, turbūt nebūčiau pasirinkęs politikos mokslų, jei apie juos nebūtų kalbėjęs mano klasės draugas ir „suoliokas“ lietuvių kalbos pamokose. Arba būčiau domė­jęsis visiškai kitkuo, jei į rankas veik atsitiktinai nebūtų papuolęs geras akademinis straipsnis. Visa kita matoma sėkmė yra apsisprendimas, ką norėčiau daryti, supratimas, ką galiu ir ko negaliu pada­ryti, ir kryptingos pastangos siekti to, ko verta siekti. Kartais pasiseka, kartais ne. Kai nepasiseka – gali bandyti dar kartą. Bet ir pasisekimas, matoma sėkmė yra tik laikinas pasiekimas, kuris išnyksta, kai pradedama žiūrėti į kitus. Dėl to labiau vertinu kitokią, asmeninę, nematomą sėkmę, kurią kiek sentimentalokai norėčiau pavadinti laime. Gyvenu valstybėje, kurioje galiu nebijoti elgtis taip, kaip liepia sąžinė; esu supamas puikių draugų, kuriais galiu pasitikėti ir kuriems norisi aukotis; turiu mylimą ir mylinčią šeimą; žinau, kas esu ir kad noriu gyventi taip, kad nei kiti žmonės, nei draugai, nei mano šeima manimi nenusiviltų. Taip, mano galva, prisidedu prie jų laimės, o jų laimė yra mano didžiausia sėkmė.